Pėdos – viso kūno pamatas

Deivis Petrušis

Pėda yra palyginti nedidelė kūno dalis, tačiau jos užduotis milžiniška. Ji priima kūno svorį, prisitaiko prie paviršiaus, padeda išlaikyti pusiausvyrą, slopina dalį žingsnio metu susidarančios apkrovos ir sukuria atramą atsispyrimui.

Pėda nėra tik pasyvus pagrindas, ant kurio stovi kūnas. Kiekviename žingsnyje ji turi keistis: nusileidusi prisitaikyti ir paskirstyti apkrovą, o prieš atsispiriant tapti pakankamai tvirta, kad galėtų perduoti jėgą pirmyn.

Čiurna, kelis, klubas ir dubuo veikia kaip susijusi judėjimo grandinė. Jeigu pėda praranda dalį judrumo, jėgos ar jutiminio tikslumo, aukščiau esančios sritys gali pradėti prisitaikyti. Tačiau svarbu neperlenkti: ne kiekvienas kelio, klubo ar nugaros skausmas prasideda pėdoje.

Pėdos yra viena svarbi visos sistemos dalis. Norint suprasti jų įtaką, reikia vertinti ne vien pėdos formą, bet ir tai, kaip ji veikia žmogui stovint, einant bei atliekant kasdienes užduotis.

Pėda – sudėtinga ir judri konstrukcija

Kiekvienoje pėdoje paprastai yra 26 kaulai, daugybė sąnarių, raiščių, sausgyslių ir raumenų. Vieni raumenys prasideda blauzdoje ir jų sausgyslės pasiekia pėdą, kiti yra pačioje pėdoje.

Tokia sudėtinga sandara reikalinga todėl, kad pėda turi atlikti iš pirmo žvilgsnio priešingas užduotis.

Ji turi būti:

• pakankamai paslanki, kad prisitaikytų prie paviršiaus;
• pakankamai stabili, kad išlaikytų kūno svorį;
• pakankamai elastinga, kad priimtų apkrovą;
• pakankamai tvirta, kad galėtume atsispirti;
• jautri, kad nervų sistema žinotų, kur ir kaip pastatyta koja.

Jeigu pėda būtų visiškai standi, ji sunkiai prisitaikytų prie nelygaus paviršiaus. Jeigu būtų per daug paslanki ir negebėtų sukurti atramos, atsispyrimas taptų mažiau veiksmingas.

Sveika funkcija priklauso ne nuo vienos idealios pėdos formos, o nuo gebėjimo pagal situaciją pereiti iš paslankumo į stabilumą.

Pėda yra ir jutimo organas

Paduose ir aplink pėdos sąnarius gausu jutiminių receptorių. Jie nervų sistemai perduoda informaciją apie:

• paviršiaus kietumą;
• nelygumus;
• spaudimo vietą;
• kūno svorio pasiskirstymą;
• sąnarių padėtį;
• judėjimo kryptį.

Pagal šią informaciją kūnas nuolat koreguoja čiurnos, kelio, klubo ir liemens raumenų darbą. Šie pokyčiai dažnai tokie maži ir greiti, kad jų sąmoningai nepastebime.

Stovint ant minkšto ar nestabilaus paviršiaus pėdos gauna kitokią informaciją negu stovint ant tvirtų grindų. Užsimerkus pusiausvyrą išlaikyti sunkiau, nes nervų sistema nebegali tiek pasikliauti regėjimu ir daugiau darbo tenka pėdų, sąnarių bei vidinės ausies informacijai.

Todėl pėdų funkcija susijusi ne tik su raumenų jėga. Svarbus ir gebėjimas jausti atramą bei greitai į ją reaguoti.

Kas vyksta pėdai žengiant žingsnį

Ėjimo metu pėda pereina kelis skirtingus etapus.

Pirmiausia ji susitinka su žeme ir pradeda priimti kūno svorį. Tuomet pėdos sąnariai šiek tiek prisitaiko, o skliautai keičia savo formą, kad apkrova pasiskirstytų per didesnį plotą.

Kūnui judant pirmyn svoris pereina nuo užpakalinės pėdos dalies link priekinės. Paskutiniame atramos etape kulnas pakyla, pėda tampa tvirtesne atrama ir kūnas atsispiria per priekinę pėdos dalį bei didįjį pirštą.

Visas procesas vyksta greitai, tačiau jo metu pėda turi:

1. priimti kontaktą su žeme;
2. prisitaikyti prie paviršiaus;
3. paskirstyti kūno svorį;
4. stabilizuoti atramą;
5. perduoti jėgą atsispyrimui.

Jeigu vienas etapas tampa ribotas ar skausmingas, žmogus gali nesąmoningai pakeisti visą žingsnį.

Pronacija nėra klaida

Žodis „pronacija“ dažnai vartojamas kaip problemos pavadinimas. Tačiau pronacija yra normalus pėdos judėjimas priimant kūno svorį.

Jos metu pėda šiek tiek prisitaiko, o skliautas gali nežymiai nusileisti ir pailgėti. Šis judesys padeda paskirstyti apkrovą bei prisitaikyti prie paviršiaus.

Vėliau pėda turi pereiti į tvirtesnę padėtį, reikalingą atsispyrimui. Todėl svarbu ne tai, ar pėda pronuoja, bet:

• kiek ji juda;
• kaip greitai juda;
• ar gali kontroliuoti šį judesį;
• ar po jo geba grįžti į tvirtesnę padėtį;
• ar judesys susijęs su skausmu ar funkcijos ribojimu.

Žemas pėdos skliautas savaime nėra liga. Daug žmonių turi plokštesnes pėdas ir nejaučia jokių simptomų. Lygiai taip pat aukštas skliautas ne visada yra privalumas – tokia pėda kai kuriems žmonėms gali būti standesnė ir prasčiau prisitaikyti prie paviršiaus.

Pėdos formą reikia vertinti kartu su funkcija.

Pėdos skliautai nėra nejudanti arka

Pėdos skliautas kartais įsivaizduojamas kaip standi architektūrinė konstrukcija, kuri turi išlaikyti vienodą formą. Tačiau gyvos pėdos skliautas juda.

Priimdamas svorį jis gali šiek tiek nusileisti ir pailgėti. Atsispyrimo metu – tapti aukštesnis ir standesnis. Šį procesą veikia:

• kaulų forma;
• raiščiai;
• pado fascija;
• pėdos raumenys;
• blauzdos raumenų sausgyslės;
• nervų sistemos kontrolė.

Todėl skliauto funkcija nėra vien pasyvi. Pačios pėdos raumenys dalyvauja išlaikant ir reguliuojant jo padėtį.

Mokslinėje literatūroje vartojama „pėdos branduolio“ sąvoka, pabrėžianti, kad smulkieji pėdos raumenys, jutiminė sistema ir pasyvios atraminės struktūros veikia kartu. Pėdos raumenų treniravimo tyrimai rodo galimą teigiamą poveikį pusiausvyrai, pėdos funkcijai ir skliauto kontrolei, nors rezultatai priklauso nuo žmogaus būklės bei pasirinktos programos.

Didžiojo piršto vaidmuo atsispiriant

Didysis pirštas nėra tik maža pėdos detalė. Žingsnio pabaigoje, kylant kulnui ir kūnui judant pirmyn, jis turi pakankamai pasilenkti, kad pėda galėtų sklandžiai atsispirti.

Jeigu didžiojo piršto sąnarys labai ribotas arba skausmingas, žmogus gali:

• pasukti pėdą į išorę;
• atsispirti per kitus pirštus;
• sutrumpinti žingsnį;
• anksčiau pakelti kulną;
• daugiau pasukti dubenį;
• vengti pilnai perkelti svorį per priekinę pėdos dalį.

Toks prisitaikymas gali būti naudingas trumpam, tačiau ilgainiui pakeičia apkrovos pasiskirstymą.

Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą reikia jėga lankstyti didįjį pirštą. Jeigu sąnarys patinęs, paraudęs ar smarkiai skausmingas, pirmiausia reikia išsiaiškinti priežastį.

Čiurnos judrumas keičia visos kojos darbą

Einant, lipant laiptais ir pritupiant blauzda turi galėti pasislinkti pirmyn virš pėdos. Tam reikalingas pakankamas čiurnos lenkimas.

Jeigu šis judesys ribotas, kūnas gali ieškoti kitų variantų:

• anksčiau pakelti kulną;
• pasukti pėdą į išorę;
• daugiau lenkti pėdos skliautą;
• keisti kelio kryptį;
• palenkti liemenį;
• sumažinti pritūpimo gylį.

Riboto čiurnos judesio priežastis gali būti sena trauma, ilgas nejudrumas, skausmas, blauzdos audinių standumas arba sąnario pokyčiai.

Todėl dirbant su pėda verta vertinti ne tik padą ir pirštus, bet ir čiurną, blauzdą bei visą kojos judėjimą.

Kaip pėdos susijusios su keliu, klubu ir juosmeniu

Pėdai priimant svorį juda ne tik jos sąnariai. Kartu prisitaiko blauzda, kelis, šlaunikaulis, klubas ir dubuo. Šis ryšys yra abipusis.

Pėdos judėjimas gali keisti aukščiau esančių sąnarių apkrovą, tačiau klubo ir liemens kontrolė taip pat keičia tai, kaip pėda susitinka su žeme.

Pavyzdžiui:

• ribota čiurna gali keisti kelio judesį pritūpimo metu;
• skausminga pėda gali sutrumpinti žingsnį ir pakeisti dubens judėjimą;
• silpnesnė klubo kontrolė gali keisti kelio ir pėdos kryptį;
• nugaros ar nervo dirginimas gali keisti pėdos jutimą bei raumenų aktyvumą.

Todėl nereikėtų visų aukščiau esančių problemų aiškinti vien „neteisinga pėda“. Moksliniuose tyrimuose ryšiai tarp pėdos formos, funkcijos ir nugaros ar kitų sąnarių skausmo nėra visiškai vienodi. Kai kurios sąsajos nustatomos, kitos – ne.

Praktikoje svarbiausia patikrinti, ar pakeitus pėdos atramą, judesį ar jėgą realiai pasikeičia žmogaus simptomas ir funkcija.

Kai pėda pradeda saugotis

Skausminga pėda natūraliai keičia eiseną. Žmogus gali:

• trumpiau ant jos stovėti;
• mažiau atsispirti;
• statyti koją atsargiau;
• sukti pėdą į šoną;
• trumpinti kitos kojos žingsnį;
• daugiau apkrauti priešingą pusę.

Tokie pokyčiai yra apsauginiai. Jie leidžia sumažinti skausmingos vietos apkrovą. Tačiau jeigu išlieka ilgai, gali pervargti kita pėda, blauzda, kelis, klubas ar juosmuo.

Todėl gydant pėdos skausmą svarbu ne tik sumažinti vietinį jautrumą, bet ir atkurti pasitikėjimą atrama, normalų svorio perkėlimą bei atsispyrimą.

Rytinis pėdos sustingimas nėra tik smulkmena

Kai kurie žmonės pastebi, kad atsikėlus arba ilgiau pasėdėjus pirmi žingsniai būna skausmingi ir sustingę. Pajudėjus būklė pagerėja, tačiau po ilgo stovėjimo ar vaikščiojimo skausmas vėl grįžta.

Toks modelis dažnai pasitaiko esant padų kulno skausmui, vadinamam plantariniu fascitu arba, tiksliau, plantariniu fasciniu skausmu. NHS kaip vieną būdingų požymių nurodo stipresnį skausmą žengiant pirmuosius žingsnius po miego ar ilgesnio poilsio.

Tačiau rytinio pėdos skausmo nereikėtų diagnozuoti vien pagal šį požymį. Pėdą gali skaudėti dėl skirtingų priežasčių, todėl užsitęsęs, stiprėjantis ar funkciją ribojantis skausmas turi būti įvertintas specialisto.

Avalynė keičia pėdos užduotį

Avalynė gali apsaugoti pėdą nuo šalčio, karščio, aštrių paviršių ir smūgių. Ji gali suteikti papildomos atramos, amortizacijos bei pagerinti sukibimą su paviršiumi.

Tačiau batas taip pat keičia pėdos judėjimą ir jutiminę informaciją. Labai siaura priekinė dalis riboja pirštų erdvę. Per trumpas batas spaudžia pirštus, o pernelyg laisvą batą pėda turi nuolat prilaikyti.

Kasdieniam naudojimui dažniausiai naudinga, kad batas:

• būtų tinkamo ilgio ir pločio;
• nespaustų pirštų iš šonų ar viršaus;
• leistų pirštams šiek tiek judėti;
• patikimai laikytųsi ant pėdos;
• turėtų veiklai tinkamą sukibimą;
• nesukeltų spaudimo ar trynimo.

Priekyje tarp ilgiausio piršto ir bato galo paprastai rekomenduojama palikti apie vieną centimetrą vietos. Bato forma turi tikti konkrečiai pėdai, o ne atvirkščiai.

Nėra vieno geriausio bato visiems. Ilgam ėjimui, darbui, bėgimui, žygiui ir šventei gali reikėti skirtingos avalynės.

Ar standūs batai silpnina pėdas

Nuolat labai standžioje avalynėje laikoma pėda gali gauti mažiau galimybių lankstytis ir aktyviai prisitaikyti. Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad visi atramą suteikiantys batai yra blogi.

Kai kuriems žmonėms standesnė ar geriau amortizuojanti avalynė sumažina skausmą ir leidžia daugiau judėti. Po traumos ar esant tam tikrai pėdos būklei papildoma atrama gali būti naudinga.

Svarbu, ar batas:

• padeda atlikti norimą veiklą;
• nespaudžia;
• nekelia naujo skausmo;
• atitinka paviršių ir krūvį;
• leidžia pėdai funkcionuoti pagal žmogaus galimybes.

Avalynė yra priemonė, o ne moralinis pasirinkimas. Minkštas batas nėra automatiškai geras, o tvirtas – automatiškai blogas.

Vaikščiojimas basomis: nauda priklauso nuo pasirengimo

Vaikštant basomis pėda gauna daugiau tiesioginės jutiminės informacijos iš paviršiaus. Pirštai gali laisviau judėti, o pėdos raumenys turi aktyviau prisitaikyti.

Tačiau daugiau darbo reiškia ir didesnę apkrovą. Jeigu žmogus daug metų avėjo standžius batus, o tada staiga pradeda ilgai vaikščioti ar bėgioti basomis, pėdos, blauzdos ir Achilo sausgyslė gali nespėti prisitaikyti.

Mokslinių tyrimų apžvalgos neleidžia teigti, kad vaikščiojimas ar bėgimas basomis bei minimalistinė avalynė visiems yra geresni. Staigus perėjimas prie minimalistinės avalynės gali padidinti pėdos priekinės dalies, blauzdos ir Achilo sausgyslės apkrovą.

Jeigu norisi daugiau vaikščioti basomis, pradėti reikėtų palaipsniui:

1. Keletą minučių vaikščioti saugiu paviršiumi namuose.
2. Stebėti savijautą tą pačią ir kitą dieną.
3. Palaipsniui ilginti laiką.
4. Iš pradžių vengti ilgų atstumų ir kieto nelygaus paviršiaus.
5. Kartu stiprinti pėdos ir blauzdos raumenis.

Jeigu po pakeitimo atsiranda didėjantis skausmas, apkrova buvo padidinta per greitai.

Žmonėms, kurių pėdų jutimas sumažėjęs, sergantiems diabetu ar turintiems kraujotakos sutrikimų, vaikščiojimas basomis gali būti pavojingas dėl nepastebėtų žaizdų.

Bato pado nusidėvėjimas – tik užuomina

Bato padas gali parodyti, kur dažniausiai tenka trintis ir spaudimas. Tačiau vien pagal nusidėvėjimą negalima tiksliai diagnozuoti pėdos ar eisenos problemos.

Nusidėvėjimui įtakos turi:

• bato konstrukcija;
• pado medžiaga;
• vaikščiojimo paviršius;
• žingsnio ilgis;
• kūno svoris;
• darbo pobūdis;
• įprotis sukti pėdą apsiaunant ar nusiaunant;
• tai, kiek laiko batai nešioti.

Jeigu vienas batas dyla gerokai greičiau, tai gali būti priežastis atidžiau stebėti eiseną, bet ne galutinė išvada.

Ką galima pastebėti pačiam

Paprasta savistaba gali suteikti naudingos informacijos. Tai nėra medicininiai testai, tačiau jie padeda suprasti, kuriai sričiai verta skirti daugiau dėmesio.

Svorio paskirstymas

Atsistokite ramiai ir pajuskite abi pėdas. Ar viena pusė priima aiškiai daugiau svorio? Ar labiau remiatės į kulnus, išorinius kraštus ar priekinę pėdos dalį?

Pirštų judesiai

Ar galite pajudinti pirštus jų stipriai nesurišdami? Ar didysis pirštas juda atskirai nuo kitų? Ribotas gebėjimas valdyti pirštus nebūtinai yra problema, tačiau jį galima palaipsniui lavinti.

Kulnų pakėlimas

Laikydamiesi už atramos kelis kartus lėtai pakelkite kulnus. Ar abi pėdos dirba panašiai? Ar svoris nenukrypsta tik į išorinę pėdos pusę?

Stovėjimas ant vienos kojos

Ar galite saugiai išstovėti bent kelias sekundes? Ar viena pusė daug nestabilesnė? Atliekant šį stebėjimą šalia turi būti atrama.

Čiurnos judesys

Pėdą laikydami ant žemės lėtai stumkite kelį pirmyn virš pirštų. Ar kulnas lieka ant žemės? Ar abi pusės juda panašiai?

Pirmi žingsniai po poilsio

Ar po miego ar ilgesnio sėdėjimo atsiranda kulno, skliauto ar Achilo sausgyslės skausmas? Ar jis kartojasi kasdien?

Vienas skirtumas dar nereiškia sutrikimo. Svarbiau, ar jis susijęs su skausmu, nestabilumu arba kasdienės veiklos apribojimu.

Paprasta kasdienė pėdų praktika

Pėdų priežiūra neturi būti sudėtinga. Svarbiau reguliarumas negu didelis pratimų kiekis.

1. Pirštų judinimas

Sėdėdami pabandykite pakelti visus pirštus, juos nuleisti ir lengvai išskėsti. Nespauskite jų jėga.

2. Atramos pajautimas

Stovėdami pajuskite tris atramos sritis: kulną, didžiojo piršto pagrindą ir mažojo piršto pagrindą. Nesistenkite skliauto laikyti kietai – tiesiog išlaikykite kontaktą su žeme.

3. Lėtas svorio perkėlimas

Perkelkite svorį pirmyn, atgal ir į šonus, nepakeldami pėdų. Stebėkite, kaip keičiasi spaudimas paduose.

4. Čiurnos judesys

Laikydami kulną ant žemės, lėtai stumkite kelį pirmyn virš pėdos. Atlikite tik patogioje amplitudėje.

5. Kulnų pakėlimai

Laikydamiesi už atramos lėtai pakelkite ir nuleiskite kulnus. Pradėkite abiem kojomis. Vėliau, jeigu saugu ir neskausminga, dalį svorio galima perkelti ant vienos kojos.

6. Pusiausvyra

Atsistokite ant vienos kojos šalia sienos ar kėdės. Pradėkite nuo kelių sekundžių. Kokybė svarbiau už trukmę.

7. Ėjimas

Pėdos labiausiai mokosi vaikščiodamos. Keiskite ėjimo tempą, žingsnio ilgį ir, jeigu saugu, paviršius. Krūvį didinkite palaipsniui.

Pratimai neturi sukelti aštraus ar didėjančio skausmo. Lengvas raumenų darbas ar nedidelis tempimas gali būti normalu, tačiau kitą dieną pėdos būklė neturėtų ryškiai pablogėti.

Masažas gali paruošti pėdą judesiui

Pėdos ir blauzdos masažas gali padėti sumažinti jautrumą, šilumos bei sustingimo pojūtį ir suteikti daugiau judesio laisvės.

Galima dirbti su:

• pado audiniais;
• pirštų sritimi;
• čiurna;
• blauzdos raumenimis;
• Achilo sausgyslės aplinka, jeigu nėra ūmaus pažeidimo;
• visa kojos judėjimo grandine.

Labai stiprus pado spaudimas nėra būtinas. Skausmingas audinys nebūtinai turi būti „išlaužtas“. Per didelis spaudimas gali padidinti apsauginę reakciją.

Po masažo naudinga atlikti kelis aktyvius veiksmus:

• pajudinti pirštus;
• perkelti svorį;
• pakelti kulnus;
• pastovėti ant vienos kojos;
• kelias minutes pavaikščioti.

Taip masažo metu gautas laisvumo pojūtis įtraukiamas į funkciją.

Kada pėdos geriau nemasažuoti

Masažas nėra tinkamas atsakas į kiekvieną pėdos problemą. Pirmiausia reikalingas sveikatos specialisto įvertinimas, jeigu:

• po traumos negalite normaliai priminti kojos;
• pėda pakeitė formą;
• atsirado didelis patinimas ar mėlynės;
• pėda arba sąnarys staiga paraudo, tapo karštas ir labai skausmingas;
• yra atvira žaizda, pūliavimas ar infekcijos požymiai;
• atsirado tirpimas, deginimas arba sumažėjo jutimas;
• pėda pasidarė neįprastai šalta, blyški ar melsva;
• skausmas nuolat stiprėja arba žadina naktį;
• yra negyjanti nuospauda ar opa;
• skausmas tęsiasi ir riboja įprastą veiklą.

Ypač atidžiai pėdas turi prižiūrėti diabetu sergantys žmonės. Diabetas gali pažeisti nervus ir kraujagysles, todėl žaizda ar spaudimas kartais nejaučiami, o gijimas būna lėtesnis. Tokiu atveju svarbi kasdienė pėdų apžiūra ir profesionali priežiūra.

Staigus vienos blauzdos ir pėdos patinimas, skausmas, paraudimas ar šiluma, ypač kartu su dusuliu ar krūtinės skausmu, reikalauja skubaus medicininio įvertinimo.

Pėdos turi ne tik remtis, bet ir prisitaikyti

Pėdos iš tiesų yra viso kūno pamatas, tačiau geras pamatas nėra visiškai nejudantis. Jis turi jausti paviršių, priimti svorį, prisitaikyti ir tinkamu metu sukurti tvirtą atramą.

Jų būklę veikia avalynė, ankstesnės traumos, kūno svoris, darbo pobūdis, judėjimo įvairovė, nervų sistemos būklė ir bendras fizinis pasirengimas.

Pėdoms dažniausiai nereikia kraštutinumų. Joms nereikia visą laiką būti uždarytoms labai standžiuose batuose, tačiau nebūtina ir staiga visko atsisakius pradėti ilgai vaikščioti basomis. Naudingiausia – palaipsnis prisitaikymas.

Judinkite pirštus, stiprinkite blauzdas, keiskite paviršius, rinkitės tinkamo dydžio avalynę ir reguliariai vaikščiokite. Jeigu masažas suteikė daugiau laisvės, panaudokite ją judėdami.

Pėdos nėra tik kūno apačia. Jos yra vieta, nuo kurios kiekviename žingsnyje prasideda viso kūno reakcija.

Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo, kineziterapeuto, ortopedo ar pėdų priežiūros specialisto konsultacijos.

Informaciniai šaltiniai: pėdos vidinių raumenų ir „pėdos branduolio“ modelio apžvalga, pėdos vidinių raumenų treniravimo sisteminė apžvalga, pronacijos ir pėdos energijos sugėrimo tyrimas, minimalistinės avalynės pereinamojo laikotarpio sisteminė apžvalga, NHS informacija apie plantarinį kulno skausmą, Diabetes UK pėdų priežiūros rekomendacijos.