Deivis Petrušis
Tailandietiško masažo tradicijoje technika nėra pirmasis ir svarbiausias dalykas. Dar prieš uždedant rankas reikšminga specialisto vidinė būsena, jo ketinimas ir santykis su žmogumi. Šis principas vadinamas „Mettā“ – geranoriškumu, atjauta ir nuoširdžiu noru padėti kitam, jo nevertinant, nesmerkiant ir neprisiimant teisės spręsti už jį. Tačiau Mettā slepia ir kitą, gerokai sudėtingesnę mintį: iš tikrųjų mes negalime padėti žmogui, kol jis pats tos pagalbos nepaprašo.
Tikrasis gerumas nėra noras visus išgelbėti
Mums dažnai atrodo, kad geras žmogus turi visada skubėti padėti. Pamatome kito sunkumą, skausmą ar, mūsų manymu, neteisingą pasirinkimą ir iš karto norime patarti, paaiškinti, pataisyti ar išgelbėti. Kartais net nelaukiame, kol žmogus pasakys, kad jam mūsų pagalbos reikia.
Tačiau ar tai iš tiesų yra pagalba?
Galbūt žmogui šiuo metu reikia ne patarimo, o galimybės pačiam suprasti savo situaciją. Galbūt jis dar nepasirengęs nieko keisti. Galbūt tai, ką mes laikome problema, jam yra svarbi gyvenimo patirtis. O gal mūsų noras padėti kyla ne iš atjautos, bet iš vidinio poreikio pasijusti reikalingiems, teisingiems ar geriau žinantiems.
Pagal Mettā principą gerumas prasideda ne nuo veiksmo, o nuo susilaikymo. Prieš puldami gelbėti turime sustoti ir paklausti savęs: ar žmogus iš tiesų prašo mano pagalbos? Ar jis pasirengęs ją priimti? Ar aš padedu jam, ar mėginu primesti savo supratimą apie tai, kaip jis turėtų gyventi?
Neprašyta pagalba dažnai nėra pagalba. Tai įsikišimas į kito žmogaus pasirinkimus ir gyvenimo kelią.
Mes negalime išgydyti kito žmogaus
Mintis, kad iš tikrųjų negalime niekam padėti, iš pradžių gali nuskambėti labai griežtai. Tačiau jos esmė nėra abejingumas. Ji primena apie mūsų galimybių ribas.
Mes negalime už kitą žmogų pakeisti jo gyvenimo būdo. Negalime už jį išspręsti jo santykių, įveikti baimių, atsisakyti žalingų įpročių, pradėti judėti ar išmokti rūpintis savimi. Negalime priversti žmogaus pasveikti, jeigu jis pats nedalyvauja savo sveikimo procese.
Net atlikdamas masažą specialistas žmogaus neišgydo. Jis gali sumažinti įtampą, pagerinti judrumą, padėti kūnui atsipalaiduoti ir sukurti palankesnes sąlygas atsigauti. Tačiau tikrasis pokytis visada vyksta pačiame žmoguje.
Specialistas gali parodyti kryptį, bet negali nueiti kelio už kitą.
Todėl brandus masažuotojas neprisiima gelbėtojo vaidmens ir nežada to, ko negali garantuoti. Jis nepasako žmogui: „Aš tave išgydysiu.“ Jis gali pasakyti: „Padėsiu tiek, kiek galiu, jeigu tu pats šios pagalbos nori ir esi pasirengęs ją priimti.“
Tai ne silpnumas. Tai pagarba žmogui, jo kūnui ir jo gyvenimo keliui.
Prašymas atveria duris pagalbai
Pagalba tampa leistina tik tada, kai žmogus jos paprašo. Prašymas yra tarsi leidimas įžengti į jo asmeninę erdvę. Jis parodo, kad žmogus pripažino savo poreikį ir bent iš dalies pasirengė priimti tai, ką galime jam suteikti.
Prašymas nebūtinai turi būti išsakytas tais pačiais žodžiais: „Padėk man.“ Žmogus gali užsiregistruoti masažui, papasakoti apie savo savijautą, paklausti patarimo ar tiesiog aiškiai sutikti su siūlomu veiksmu. Svarbiausia, kad būtų jo valia ir sąmoningas pasirinkimas.
Kai žmogus paprašo pagalbos, atsiranda ir mūsų pareiga padėti pagal savo galimybes. Ne daugiau, negu galime. Neperžengiant savo žinių, kompetencijos ir profesinių ribų. Tačiau ir nenusisukant, jei iš tiesų galime kažką padaryti.
Šis principas galėtų tapti mūsų gerumo pagrindu: be prašymo – jokio kišimosi, o išgirdus nuoširdų prašymą – tiek pagalbos, kiek iš tikrųjų pajėgiame suteikti.
Žinoma, čia nekalbame apie skubias situacijas, kai žmogaus gyvybei gresia tiesioginis pavojus, jis yra be sąmonės arba pats negali paprašyti pagalbos. Tokiais atvejais mūsų pareiga yra pasirūpinti jo saugumu ir iškviesti profesionalią pagalbą.
Kūnas taip pat turi duoti leidimą
Šis principas ypač aiškiai matomas masažo metu. Žmogus gali žodžiais sutikti su procedūra, tačiau jo kūnas gali būti įsitempęs, išsigandęs ar nepasirengęs stipresniam poveikiui. Specialistas turi mokėti išgirsti ne tik žmogaus žodžius, bet ir kūno reakcijas.
Žmogus labai greitai pajunta, kaip yra liečiamas. Galima tiksliai atlikti išmoktą judesį, tačiau jeigu specialistas skuba, demonstruoja savo jėgą ar mintimis yra kitur, kūnas tai atpažįsta ir pradeda saugotis. Įsitempia raumenys, sulaikomas kvėpavimas, žmogus pradeda laukti kito skausmingo judesio.
Priešingai, ramus dėmesys, aiškios ribos ir pagarbus kontaktas kuria saugumo pojūtį. Tik jausdamasis saugus žmogus gali sumažinti nereikalingą kontrolę ir leisti kūnui atsipalaiduoti.
Todėl masažuotojas neturėtų jėga versti raumens atsipalaiduoti. Jis turi ieškoti tokio tempo, spaudimo ir judesio, kurį žmogaus nervų sistema tuo metu gali priimti. Prisilietimas tampa ne įsakymu kūnui pasikeisti, o klausimu:
„Kiek šiandien gali atsiverti?“
Jeigu kūnas priešinasi, tai nėra kliūtis, kurią reikia įveikti. Tai signalas, kurį reikia išgirsti. Galbūt poveikis per stiprus. Galbūt žmogui reikia daugiau laiko. O gal tą dieną jo kūnas visai nepasirengęs gilesniam darbui.
Mettā reiškia gebėjimą gerbti ir žodžiais išsakytą prašymą, ir tylų kūno atsakymą.
Atjauta be gailesčio ir puikybės
Mettā nėra gailestis. Gailėdamiesi kartais nesąmoningai pastatome save aukščiau: mums atrodo, kad esame stiprūs ir žinantys, o kitas – silpnas ir bejėgis. Tikroji atjauta žmogaus nesumažina. Ji pripažįsta jo orumą ir teisę pačiam spręsti.
Mettā taip pat nėra noras pasirodyti geru žmogumi. Jeigu padedame tam, kad būtume pagirti, įvertinti ar jaustumėmės reikalingi, mūsų pagalboje atsiranda lūkestis. Tuomet dovana tampa mainais: aš tau padėjau, todėl tu turi būti dėkingas, mane vertinti arba elgtis taip, kaip patariau.
Tikroji pagalba nereikalauja paklusnumo ar dėkingumo. Padėję paleidžiame žmogų ir leidžiame jam pačiam spręsti, ką daryti su tuo, ką gavo.
Kartais didžiausia atjauta yra ne veiksmas, o buvimas šalia. Išklausyti, nesmerkti ir nebandyti tuoj pat visko pataisyti. Leisti žmogui pačiam subręsti sprendimui ir parodyti, kad jeigu jis paprašys, būsime pasirengę padėti.
Mettā turime taikyti ir sau
Tą patį principą galime pritaikyti santykiui su savo kūnu. Mes dažnai mėginame save gelbėti net neišsiaiškinę, ko iš tikrųjų reikia. Pajutę skausmą puolame jį slopinti. Pavargę kaltiname save dėl tingumo. Susidūrę su ribomis bandome jas peržengti jėga.
Tačiau kūnas nėra priešas, kurį reikia nugalėti. Jis nuolat stengiasi mus apsaugoti ir prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Įtampa, nuovargis ir net skausmas dažnai yra jo būdas paprašyti dėmesio.
Todėl pirmiausia turėtume išgirsti šį prašymą. Ne pykti ant kūno, o paklausti: ko jam šiuo metu reikia? Judesio ar poilsio? Stipresnio poveikio ar švelnaus prisilietimo? Veiklos ar tiesiog galimybės sustoti?
Kai į savo ir kito žmogaus kūną kreipiamės su pagarba, prasideda tikrasis gydantis prisilietimas. Kartais jis atliekamas rankomis. Kartais pasireiškia ramiu buvimu šalia. O kartais – išmintingu susilaikymu ir gebėjimu nelįsti į kito gyvenimą tol, kol jis pats neatvers durų ir nepaprašys pagalbos.
Tai ir yra viena giliausių Mettā prasmių: ne gelbėti visus, o būti pasirengusiam nuoširdžiai padėti tam, kuris pats kreipiasi ir priima tavo ištiestą ranką.