Kūno kompensacijos: kaip sena trauma sukuria naują skausmą

Deivis Petrušis

Kompensacija yra vienas iš išmintingiausių kūno gebėjimų. Kai skauda pėdą, automatiškai perkeliame svorį ant kitos kojos. Kai sužeista ranka, daugiau darbų atliekame kita. Kai sunku pasukti vieną kūno sritį, judesio ieškome kaimyniniuose sąnariuose.

Tokiu būdu galime tęsti kasdienę veiklą, kol pažeista vieta gyja. Trumpą laiką kompensacija yra naudinga ir dažnai būtina. Ji apsaugo sužeistus audinius ir leidžia išlikti funkcionaliems.

Problema prasideda tada, kai laikina apsauga išlieka ilgiau, negu jos reikia. Skausmas sumažėja, audiniai sugyja, tačiau žmogus ir toliau saugo buvusią traumos vietą. Pakeistas svorio paskirstymas, sutrumpėjęs žingsnis ar ribotas judesys tampa nauju įpročiu. Tuomet papildomą darbą pradeda atlikti kitos kūno sritys.

Po kelių mėnesių ar metų žmogus gali nebesieti naujo kelio, klubo, juosmens ar peties skausmo su seniai pamiršta trauma.

Kompensacija nėra kūno klaida

Svarbu suprasti, kad kompensacija atsiranda ne todėl, kad kūnas „sugedo“. Ji yra sprendimas, kurį nervų sistema tuo metu pasirenka kaip saugiausią ir praktiškiausią.

Jeigu skauda čiurną, normalu ant jos stovėti trumpiau. Jeigu skauda petį, normalu mažiau kelti ranką. Jeigu po pilvo operacijos bijome išsitiesti, kūnas kurį laiką gali laikytis šiek tiek pasilenkęs.

Tokios reakcijos sumažina pažeistos vietos apkrovą. Be jų būtų sunkiau apsisaugoti nuo pakartotinio sudirginimo.

Kompensacijos problema yra ne pats jos atsiradimas, o tai, ar organizmas vėliau sugeba jos atsisakyti. Kol pažeista vieta negali priimti normalios apkrovos, kompensacija išlieka reikalinga. Tačiau kai audiniai sugyja, verta patikrinti, ar grįžo visa funkcija.

Skausmo išnykimas dar nereiškia, kad visiškai grįžo judesys, jėga, pusiausvyra ir pasitikėjimas kūno dalimi.

Kūnas mokosi ne tik taisyklingo, bet ir apsauginio judėjimo

Kūnas mokosi labai greitai. Jeigu kelias savaites šlubavome, nervų sistema prisitaikė prie pakitusios eisenos. Jeigu mėnesį saugojome petį, išmokome apsirengti, vairuoti ir kelti daiktus kitais būdais.

Tai nėra sąmoningas sprendimas. Nervų sistema nuolat ieško judėjimo varianto, kuris leistų atlikti užduotį su kuo mažesniu skausmu ir pavojaus pojūčiu.

Moksliniuose tyrimuose aprašoma, kad skausmas gali sukelti įvairias motorines adaptacijas – nuo vos pastebimo raumenų aktyvumo persiskirstymo iki visiško tam tikrų judesių vengimo. Trumpam tokie pokyčiai apsaugo, tačiau užsitęsę gali prisidėti prie funkcijos ribojimo.

Svarbu pasakyti tiksliai: nervų sistema neįrašo vieno blogo judesio visam gyvenimui. Judėjimo modeliai gali keistis. Tačiau tam paprastai reikia ne vien sumažinti skausmą, bet ir palaipsniui iš naujo praktikuoti saugų judesį.

Kas gali likti pasibaigus ūmiam skausmui

Po traumos žmogus dažnai vertina pasveikimą pagal vieną požymį – ar dar skauda. Tačiau gali išlikti ir kitų, mažiau pastebimų pokyčių:

• sumažėjusi sąnario judesio amplitudė;
• mažesnė jėga;
• greitesnis nuovargis;
• pablogėjusi pusiausvyra;
• sumažėjęs kūno dalies padėties jutimas;
• atsargesnis atsispyrimas;
• trumpesnis žingsnis;
• vengimas atsiremti į ranką ar koją;
• baimė pakartoti skausmingą judesį;
• sumažėjęs pasitikėjimas sužeista kūno dalimi.

Kasdienėje veikloje šių pokyčių galima nepastebėti. Žmogus nueina į parduotuvę, užlipa laiptais ir atlieka darbus, todėl atrodo, kad viskas grįžo į normą. Tačiau didesnio krūvio metu skirtumas išryškėja.

Viena koja greičiau pavargsta, kita perima daugiau svorio. Viena ranka atlieka judesį, o kartu daugiau pasisuka visas liemuo. Trūkstamas judesys vis tiek kažkur įvyksta, tik jį atlieka kita kūno dalis.

Čiurnos trauma gali pakeisti visos kojos darbą

Paprastas čiurnos patempimas yra geras kompensacijos pavyzdys. Ūmiu laikotarpiu žmogus saugo pėdą, trumpiau ant jos stovi, sumažina atsispyrimą ir stengiasi išvengti skausmingos judesio krypties.

Jeigu reabilitacija baigiasi kartu su skausmo sumažėjimu, gali likti:

• ribotas čiurnos lenkimas;
• prastesnė pusiausvyra stovint ant vienos kojos;
• sumažėjusi blauzdos jėga;
• silpnesnis atsispyrimas;
• nepasitikėjimas koja;
• pasikeitęs pėdos statymas.

Tuomet eidamas žmogus gali daugiau jėgos kurti klubu, trumpinti žingsnį arba greičiau perkelti svorį ant kitos kojos.

Tyrimuose nustatyta, kad daliai žmonių, turinčių lėtinį čiurnos nestabilumą, būdingos pakitusios ėjimo charakteristikos ir labiau į klubą orientuota judėjimo strategija. Tačiau tai dar neįrodo, kad sena čiurnos trauma būtinai sukels klubo ar juosmens skausmą. Ji yra viena iš galimų bendros judėjimo situacijos dalių.

Svarbiausias klausimas nėra „ar sena trauma kalta?“. Naudingiau klausti: „Ar anksčiau sužeista vieta šiandien visiškai atlieka savo funkciją?“.

Kodėl prisitaiko dubuo ir stuburas

Einant kūnas stengiasi išlaikyti pusiausvyrą, žvilgsnio kryptį ir judėjimą pirmyn. Jeigu viena koja juda kitaip, dubuo ir stuburas prisitaiko prie pasikeitusios atramos.

Pavyzdžiui, jeigu žmogus trumpiau stovi ant vienos kojos, dubens judėjimo laikas abiejose pusėse gali skirtis. Jeigu čiurna nepakankamai lenkiasi, kūnas gali kitaip pastatyti pėdą, keisti kelio kryptį arba daugiau palenkti liemenį. Jeigu vienas klubas juda ribotai, papildomo judesio gali būti ieškoma dubens ar juosmens srityje.

Iš pradžių šie pokyčiai gali būti nedideli ir neskausmingi. Tačiau kartojami tūkstančius žingsnių jie tampa nuolatine judėjimo strategija.

Tai nereiškia, kad kiekvienas dubens pasisukimas ar eisenos skirtumas yra problema. Žmonės natūraliai nėra visiškai simetriški. Vertinti reikia ne vien kūno formą, o tai, ar konkretus prisitaikymas:

• sutampa su skausmu;
• riboja žmogui svarbią veiklą;
• atsirado po traumos;
• didina nuovargį;
• keičiasi atkūrus senos traumos vietos funkciją.

Pervargsta ne būtinai buvusios traumos vieta

Ilgainiui gali pradėti skaudėti ne seniai sužeistą, o ją kompensuojančią sritį. Taip atsitinka todėl, kad papildomą darbą gauna audiniai, kurie iš pradžių nebuvo pažeisti.

Galimi pavyzdžiai:

• saugant vieną pėdą daugiau apkraunamas kitos kojos kelis ar klubas;
• ribotą klubo judesį kompensuoja juosmuo;
• saugant vieną petį daugiau dirba kaklas, mentė, liemuo ir kita ranka;
• dėl skausmingo kelio trumpinamas žingsnis ir keičiama dubens padėtis;
• po operacijos vengiant išsitiesti daugiau apkraunama nugara ar klubai;
• ilgai naudojant ramentus pervargsta riešai, pečiai ir kaklas.

Skausminga sritis tuomet gali būti tarsi paskutinė grandis, kuri nebegali perimti papildomo darbo. Ji nebūtinai yra silpniausia. Kartais ji tiesiog buvo patikimiausia ir ilgiausiai padėjo išlaikyti funkciją.

Ne tik trauma, bet ir imobilizacija

Naują judėjimo modelį gali sukurti ne vien pati trauma. Didelę įtaką kartais turi laikotarpis po jos.

Kelias savaites nešiojant įtvarą, gipsą ar naudojant ramentus gali sumažėti:

• sąnario judesio amplitudė;
• raumenų jėga;
• audinių tolerancija apkrovai;
• pusiausvyra;
• judesių koordinacija;
• pasitikėjimas galūne.

Kai įtvaras nuimamas, audiniai dar nebūtinai pasirengę iš karto priimti ankstesnį krūvį. Jeigu žmogus per greitai grįžta į įprastą veiklą, kūnas gali ir toliau naudoti apsauginį modelį.

Kitu atveju žmogus pernelyg ilgai saugosi ir neleidžia galūnei palaipsniui sustiprėti. Taip laikina apsauga pereina į ilgalaikį vengimą.

Todėl po imobilizacijos svarbu ne tik laukti, kol sumažės skausmas. Reikia palaipsniui atkurti judesį, jėgą, koordinaciją ir ištvermę.

Randai ir operacijos taip pat keičia judėjimą

Po operacijos kompensaciją gali sukurti skausmas, patinimas, audinių tempimas, randas ir natūrali baimė sužeisti operuotą vietą.

Pavyzdžiui, po pilvo operacijos žmogus kurį laiką gali vaikščioti šiek tiek pasilenkęs ir vengti visiškai išsitiesti. Po kelio operacijos jis trumpiau stovi ant operuotos kojos. Po peties operacijos daugiau darbų atlieka kita ranka ir liemeniu.

Ankstyvuoju gijimo laikotarpiu tai gali būti visiškai normalu. Tačiau vėliau svarbu pagal medicinines rekomendacijas palaipsniui grąžinti operuotai sričiai leistiną judesį ir apkrovą.

Su randu galima dirbti tik tada, kai žaizda visiškai užgijusi ir gydytojas nėra nurodęs kitaip. Vidinių pooperacinių sąaugų negalima patikimai diagnozuoti ar „sulaužyti“ stipriu spaudimu iš išorės.

Kasdieniai įpročiai gali palaikyti seną kompensaciją

Kartais trauma jau seniai sugijusi, tačiau žmogaus kasdienybė ir toliau stiprina jos metu susiformavusį judėjimo modelį.

Verta atkreipti dėmesį:

• ant kurio klubo žmogus visada nešioja vaiką;
• kuria ranka laiko telefoną ar neša krepšį;
• kurią koją nuolat kryžiuoja;
• į kurią pusę būna pasisukęs dirbdamas;
• ant kurios kojos dažniau stovi;
• kuria puse lipa laiptais pirmiausia;
• ar vairuodamas nuolat laiko kūną pasuktą;
• ar miegodamas visada renkasi tą pačią padėtį;
• ar viena ranka atlieka beveik visus kasdienius veiksmus.

Šios detalės nėra diagnozė. Vienos kojos kryžiavimas ar krepšio nešimas viena ranka savaime nesukelia ligos. Tačiau jeigu tie patys įpročiai sutampa su senos traumos paliktu judesio skirtumu, jie gali palaikyti netolygų apkrovos pasiskirstymą.

Baimė gali išlaikyti kompensaciją net audiniams sugijus

Po skausmingos traumos žmogus natūraliai prisimena, kuris judesys buvo pavojingas. Net audiniams sugijus gali išlikti nepasitikėjimas.

Žmogus gali sakyti:

• „Bijau pilnai atsistoti ant tos kojos.“
• „Atrodo, kad petys vėl iššoks.“
• „Negaliu pasilenkti, nes vėl surakins nugarą.“
• „Kelias nelaiko, nors tyrimai geri.“

Tokiais atvejais vien raginimas „judėk normaliai“ dažniausiai nepadeda. Nervų sistemai reikia naujos patirties, rodančios, kad judesį galima atlikti saugiai.

Tam naudojamas palaipsnis grįžimas:

1. Pradedama nuo lengvo ir kontroliuojamo judesio.
2. Pasirenkamas krūvis, kurį žmogus gali toleruoti.
3. Judesys kartojamas nesukeliant stiprios apsauginės reakcijos.
4. Palaipsniui didinama amplitudė, jėga arba užduoties sudėtingumas.
5. Galiausiai judesys grąžinamas į realią kasdienę ar sportinę veiklą.

Tikslas nėra įrodyti žmogui, kad jo baimė nepagrįsta. Tikslas – suteikti kūnui pakankamai saugių patirčių, kad ankstesnė apsauga taptų nebereikalinga.

Kodėl vien vietinis masažas dažnai padeda tik trumpam

Jeigu dėl senos traumos tam tikras raumuo nuolat gauna papildomą krūvį, vietinis masažas gali sumažinti jo jautrumą ir įtampą. Žmogus kuriam laikui pasijunta geriau.

Tačiau grįžęs į įprastą eiseną, darbą ar sportą jis vėl naudoja tą pačią judėjimo strategiją. Pervargęs raumuo vėl turi atlikti papildomą darbą, todėl simptomai grįžta.

Tai nereiškia, kad masažas buvo neveiksmingas. Jis atliko savo dalį – sumažino jautrumą ir suteikė daugiau judesio. Tačiau jeigu nauja galimybė nebuvo panaudota aktyviai, kūnas grįžo prie pažįstamo modelio.

Todėl masažą naudinga derinti su:

• sąnario judesio atkūrimu;
• pusiausvyros pratimais;
• jėgos didinimu;
• kūno dalies padėties jutimo lavinimu;
• eisenos ar kito judesio mokymu;
• palaipsniu grįžimu į įprastą krūvį.

Masažas gali atverti duris į laisvesnį judesį. Tačiau pro tas duris žmogus turi praeiti pats.

Kaip vertinti galimą kompensaciją

Vertinant pasikartojantį skausmą svarbu prisiminti ne tik tai, kas vyksta šiandien, bet ir visą kūno istoriją.

Pokalbio metu verta išsiaiškinti:

• kokių traumų žmogus yra patyręs;
• ar buvo lūžių, patempimų, išnirimų ir operacijų;
• kiek laiko teko nešioti įtvarą ar gipsą;
• ar buvo naudojami ramentai;
• ar po traumos atlikta reabilitacija;
• ar visiškai grįžo judesys ir jėga;
• ar žmogus pasitiki anksčiau sužeista vieta;
• kada atsirado dabartinis skausmas;
• koks tuo metu buvo darbo ar fizinis krūvis.

Po pokalbio naudinga stebėti ne vien skaudamą vietą, bet ir žmogui svarbius judesius:

• ėjimą;
• atsistojimą nuo kėdės;
• lipimą laiptais;
• pritūpimą;
• stovėjimą ant vienos kojos;
• pasilenkimą;
• rankos pakėlimą;
• daikto nešimą.

Vertinimo tikslas nėra rasti kuo daugiau netobulumų. Reikia nustatyti, ar konkretus judesio skirtumas susijęs su žmogaus simptomais ir funkcija.

Paprastas stebėjimas namuose

Žmogus gali pats pastebėti kai kuriuos skirtumus, tačiau tai nėra savidiagnostikos testas.

Galima ramiai stebėti:

Atsistojimą nuo kėdės

Ar svoris vienodai paskirstomas abiem pėdoms? Ar prieš atsistojant viena pėda visada atitraukiama atgal?

Lipimą laiptais

Ar viena koja visada pasirenkama pirma? Ar leidžiantis nuo laiptų viena pusė jaučiasi mažiau stabili?

Stovėjimą ant vienos kojos

Ar ant vienos pusės stovėti daug sunkiau? Ar atsiranda aiški baimė, skausmas arba poreikis iš karto įsikibti?

Ėjimą

Ar vienos kojos žingsnis trumpesnis? Ar viena ranka juda mažiau? Ar vienas batas dėvisi kitaip?

Rankos pakėlimą

Ar keliant vieną ranką kartu stipriai pakyla petys, pasisuka liemuo arba sulaikomas kvėpavimas?

Natūralių skirtumų turi beveik visi žmonės. Svarbiausia ne siekti tobulos simetrijos, o pastebėti, ar skirtumas trukdo, didėja arba sutampa su skausmu.

Kompensacijos atkūrimo etapai

Darbas su sena trauma turėtų vykti palaipsniui.

1. Įsitikinti, kad sritis mediciniškai saugi

Pirmiausia reikia žinoti, ar audiniai sugiję ir ar nėra nestabilumo, lūžio, uždegimo, nervų pažeidimo ar kitos būklės, kuriai reikalingas gydymas.

2. Sumažinti jautrumą ir grąžinti pasitikėjimą

Tam gali būti naudojamas švelnus masažas, saugus prisilietimas, lengvi judesiai, kvėpavimas ir aiškus paaiškinimas, ką žmogus gali daryti.

3. Atkurti reikalingą judesio amplitudę

Judesių nereikia didinti jėga. Svarbu palaipsniui grąžinti tą amplitudę, kurios reikia vaikščiojimui, darbui ar kitai veiklai.

4. Atkurti jėgą, pusiausvyrą ir ištvermę

Kūno dalis turi ne tik judėti, bet ir gebėti priimti apkrovą. Po kojos traumos ypač svarbūs pusiausvyros ir laipsniško svorio perkėlimo pratimai.

5. Integruoti funkciją į visą kūną

Galiausiai atkurtas judesys turi būti panaudotas einant, lipant laiptais, keliant ranką, nešant daiktą ar atliekant sportinį veiksmą.

NICE reabilitacijos po traumų rekomendacijose pabrėžiama, kad pratimai turi būti individualizuoti ir skirti judesio amplitudei, raumenų funkcijai, jėgai bei žmogui svarbiai veiklai atkurti. Čiurnos traumų klinikinėse rekomendacijose manualinė terapija taip pat derinama su aktyviais judesiais, jėgos, pusiausvyros ir koordinacijos lavinimu.

Kada būtinas specialisto įvertinimas

Sena trauma gali būti svarbi užuomina, tačiau ne kiekvieną naują skausmą reikia aiškinti kompensacija. Kreiptis į gydytoją ar kineziterapeutą svarbu, jeigu:

• sąnarys nuolat tinsta;
• kūno dalis jaučiasi nestabili arba dažnai „išduoda“;
• didėja tirpimas, dilgčiojimas ar silpnumas;
• skausmas greitai stiprėja;
• sunku normaliai priminti koją ar naudoti ranką;
• po naujos traumos atsirado deformacija;
• kartu pakilo temperatūra, sritis paraudo ir tapo karšta;
• skausmas nuolat žadina naktį;
• po reabilitacijos funkcija negerėja;
• skausmas atsirado be aiškios priežasties ir išlieka.

Staigus vienos kūno pusės silpnumas, veido nusileidimas, kalbos ar regėjimo sutrikimas nėra kompensacija – tokiais atvejais reikalinga skubi medicinos pagalba.

Kompensacijos nereikia naikinti – ją reikia padaryti nebereikalingą

Kompensacijų nereikėtų vertinti kaip blogų kūno įpročių, kuriuos specialistas turi jėga ištaisyti. Jos atsirado tam, kad žmogus galėtų judėti ir apsaugoti pažeistą vietą.

Todėl pirmiausia reikia grąžinti saugumą ir funkciją tai sričiai, kurios kūnas vengia. Kai ji vėl gali priimti svorį, judėti ir kurti jėgą, kitoms kūno dalims nebereikia jos nuolat gelbėti.

Tuomet svoris pasiskirsto tolygiau, judėjimas reikalauja mažiau pastangų, o pervargusios sritys gauna galimybę atsigauti.

Skausmas mažėja ne vien todėl, kad buvo laikinai „nutildytas“. Jis gali sumažėti todėl, kad visas kūnas pradėjo geriau dalytis krūviu.

Sena trauma nėra nuosprendis. Kūnas išmoko kompensuoti, todėl jis gali išmokti ir naujo judėjimo būdo. Tam reikia laiko, saugaus krūvio, aktyvios praktikos ir pakankamai kantrybės.

Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo, kineziterapeuto ar kito sveikatos priežiūros specialisto konsultacijos.

Informaciniai šaltiniai: skausmo ir judėjimo sąveikos mokslinė apžvalga, ėjimo pokyčių esant lėtiniam čiurnos nestabilumui tyrimas, čiurnos traumų klinikinės praktikos rekomendacijos, NICE reabilitacijos po trauminių sužalojimų rekomendacijos, JAV Nacionalinio neurologinių sutrikimų ir insulto instituto informacija apie skausmą.