Deivis Petrušis
Fascijos – tai jungiamojo audinio sistema, apgaubianti, atskirianti ir tarpusavyje susiejanti raumenis, kaulus, kraujagysles, nervus bei vidaus organus. Jas galima įsivaizduoti ne kaip daugybę visiškai atskirų maišelių, o kaip vientisą trimatį audinių tinklą, kuris skirtingose kūno vietose keičia savo storį, kryptį, tankį ir funkciją.
Dėl šio vientisumo judesys ir mechaninė įtampa vienoje vietoje gali pakeisti jėgų pasiskirstymą platesnėje kūno srityje. Tačiau fascijų nereikėtų paversti universaliu visų skausmų paaiškinimu. Jos yra svarbi kūno sandaros dalis, bet veikia kartu su raumenimis, sąnariais, nervų sistema, kraujotaka, oda ir kitais audiniais.
Suprasti fascijas naudinga ne todėl, kad jos būtų paslaptinga atskira sistema, o todėl, kad jos padeda pamatyti kūną kaip susijusią visumą.
Kas iš tiesų yra fascija
Žodis „fascija“ vartojamas gana plačiai, todėl skirtinguose šaltiniuose galima rasti nevienodus apibrėžimus. Siauresne anatomine prasme fascija vadinami aiškiau atskiriami jungiamojo audinio sluoksniai ir plėvės. Platesne prasme kalbama apie visą fascinę sistemą – trimatį kolageno turinčių minkštųjų jungiamųjų audinių tęstinumą.
Į šią sistemą gali būti įtraukiami:
- poodiniai jungiamojo audinio sluoksniai;
- gilioji fascija;
- raumenų grupes ir atskirus raumenis supantys audiniai;
- raumenų viduje esančios jungiamojo audinio pertvaros;
- sausgyslės ir aponeurozės;
- raiščiai;
- sąnarių kapsulės;
- nervus ir kraujagysles lydintys jungiamojo audinio dangalai;
- vidaus organus palaikantys bei atskiriantys jungiamieji audiniai.
2019 metais paskelbtame tarptautiniame fascijų terminijos susitarime fascijų sistema apibrėžta kaip trimatis, kūną persmelkiantis minkštųjų kolageno turinčių jungiamųjų audinių tęstinumas. Toks apibrėžimas padeda suprasti, kodėl fascija nėra tik vienas konkretus audinys ar viena kūno plėvė.
Iš ko sudarytos fascijos
Fascijų mechanines savybes daugiausia lemia kolageno skaidulos, elastinės skaidulos, įvairios jungiamojo audinio ląstelės ir tarpląstelinė medžiaga.
Kolagenas suteikia audiniui atsparumo tempimui. Jo skaidulos išsidėsto pagal tai, kokiomis kryptimis audinys dažniausiai apkraunamas.
Elastinės skaidulos padeda kai kuriems audiniams grįžti į ankstesnę formą po tempimo.
Tarpląstelinė medžiaga užpildo erdvę tarp ląstelių ir skaidulų. Joje yra vandens, hialurono rūgšties bei kitų molekulių, darančių įtaką audinių slydimui ir mechaninėms savybėms.
Fibroblastai ir kitos jungiamojo audinio ląstelės dalyvauja audinio priežiūroje, gijime bei prisitaikyme prie apkrovos.
Fascija nėra negyva pakavimo medžiaga. Tai biologiškai aktyvus, kraujagyslių ir nervinių skaidulų turintis audinys, kuris nuolat prisitaiko prie kūno naudojimo, traumų, uždegimo, amžiaus ir kitų veiksnių.
Fascijos ne tik laiko – jos leidžia judėti
Viena svarbiausių fascijų funkcijų yra ne vien sujungti ar sutvirtinti kūno dalis, bet ir leisti skirtingiems audinių sluoksniams judėti vieniems kitų atžvilgiu.
Keliant ranką juda ne tik peties sąnarys ir susitraukia ne vienas raumuo. Tuo pat metu turi prisitaikyti oda, poodiniai audiniai, raumenų dangalai, kraujagyslės, nervai, mentė ir krūtinės ląsta. Visi šie audiniai turi šiek tiek pasislinkti, pailgėti, sutrumpėti arba pakeisti įtampos kryptį.
Tas pats vyksta einant, pritūpiant, pasilenkiant ir kvėpuojant. Judesys visada pasiskirsto per daugybę audinių sluoksnių.
Jeigu audinių slydimas sumažėja, žmogus gali jausti:
- tempimą;
- sustingimą;
- judesio ribotumą;
- jautrumą spaudžiant;
- neaiškų traukimo pojūtį;
- skirtumą tarp dešinės ir kairės pusės.
Tačiau vien pagal šiuos pojūčius negalima tiksliai pasakyti, kad problema yra būtent fascijoje. Panašius simptomus gali sukelti raumenų, sąnarių, nervų sistemos ar kitos būklės.
Kodėl audiniai gali tapti mažiau paslankūs
Jungiamasis audinys prisitaiko prie jam tenkančių apkrovų. Jeigu kūnas juda įvairiai, skirtingi audinių sluoksniai gauna įvairių krypčių tempimą, spaudimą ir slydimą. Tai padeda išlaikyti daugiau judesio pasirinkimų.
Ilgai nejudant arba nuolat kartojant vieną padėtį audiniai gauna mažiau įvairios mechaninės informacijos. Tokiu atveju žmogus gali pradėti jausti sustingimą, nors tai nebūtinai reiškia, kad fascijos fiziškai „sulipo“.
Audinių paslankumą gali keisti:
- ilgalaikis nejudrumas;
- nuolat kartojama vienoda apkrova;
- trauma;
- operacija;
- uždegimas;
- patinimas;
- randėjimas;
- amžiaus nulemti audinių pokyčiai;
- per greitai padidintas fizinis krūvis;
- skausmo baimė ir judėjimo vengimas.
Svarbu atskirti tikrą struktūrinį audinių pokytį nuo laikino sustingimo pojūčio. Kartais žmogus ryte jaučiasi labai sustingęs, tačiau po kelių minučių judėjimo būklė aiškiai pagerėja. Per tokį trumpą laiką audinių struktūra iš esmės nepasikeičia. Keičiasi temperatūra, nervų sistemos budrumas, raumenų tonusas, kraujotaka ir tolerancija judesiui.
Todėl sustingimo pojūtis ne visada reiškia, kad audinį reikia stipriai „išlaužyti“.
Raumeniui reikia ne tik jėgos, bet ir judėjimo erdvės
Raumenys ir fascijos veikia kartu. Raumens susitraukimo metu jėga perduodama ne tik per sausgyslę į kaulą. Dalis mechaninės įtampos pasiskirsto ir per aplinkinius jungiamuosius audinius.
Kad raumuo galėtų laisvai trumpėti ir ilgėti, turi prisitaikyti jo viduje bei aplink jį esantys audinių sluoksniai. Jeigu judesys ribotas, raumuo gali būti pakankamai stiprus, tačiau žmogus vis tiek jaus tempimą ar negalės laisvai panaudoti visos judesio amplitudės.
Tokiu atveju vien jėgos didinimas ne visada išsprendžia problemą. Kartais pirmiausia reikia:
- palaipsniui atkurti judesio amplitudę;
- sumažinti skausmo baimę;
- pagerinti audinių toleranciją tempimui;
- išmokyti kūną judėti keliomis kryptimis;
- grąžinti sąnariui ir visai judėjimo grandinei daugiau pasirinkimų.
Kita vertus, vien pasyvus tempimas taip pat ne visada pakankamas. Jeigu naujai pasiektos amplitudės žmogus negali aktyviai kontroliuoti, kūnas dažnai sugrįžta prie įprasto judėjimo modelio.
Ar fascijos iš tiesų jungia visą kūną į grandines
Anatomiškai jungiamieji audiniai iš tiesų tęsiasi iš vienos kūno srities į kitą. Tyrimuose randama kai kurių raumenų ir fascijų anatominių tęstinumų. Taip pat yra duomenų, kad mechaninė jėga gali būti perduodama ne tik vieno raumens ribose.
Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad kiekviena įtampa pėdoje būtinai persiduoda iki galvos arba kad pagal vieną universalią schemą galima nustatyti visų skausmų priežastis.
Miofascinių grandinių modeliai yra naudingi kaip kūno vertinimo ir judėjimo stebėjimo žemėlapiai. Jie padeda specialistui pažvelgti už skaudamos vietos ribų. Vis dėlto moksliniai tyrimai patvirtina ne visas siūlomas grandines, o jų funkcinė reikšmė gyvame žmoguje dar nėra iki galo aiški.
Todėl fascijų grandinę geriau vertinti kaip tikrinamą hipotezę:
- ar pėdos judėjimas keičia kelio arba klubo pojūtį;
- ar darbas su krūtinės ląsta keičia peties judesį;
- ar dubens padėtis turi įtakos juosmens apkrovai;
- ar vienos srities atpalaidavimas realiai pakeičia žmogui svarbų judesį.
Jeigu pokytis atsiranda, radome naudingą praktinį ryšį. Jeigu ne, nereikia bandyti kūno pritaikyti prie iš anksto pasirinktos teorijos.
Fascijos taip pat yra jutiminis audinys
Fascijose yra įvairių nervinių galūnėlių, susijusių su mechaninių pokyčių, kūno padėties ir galimai žalingų dirgiklių registravimu. Sisteminės mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad kai kurios fascijos yra gerai įnervintos ir gali dalyvauti propriocepcijoje bei skausmo procesuose.
Tai reiškia, kad fascija gali būti ne tik jėgas perduodanti struktūra, bet ir jutiminės informacijos šaltinis.
Tačiau skausmas fascijos srityje dar neįrodo, kad būtent ji yra vienintelė problemos priežastis. Toje pačioje vietoje yra raumenų, nervų, kraujagyslių, sąnarių ir kitų audinių. Be to, skausmo patyrimui įtakos turi visos nervų sistemos jautrumas.
Todėl masažuojant svarbu ne vien ieškoti „sulipusios fascijos“, bet ir stebėti:
- kaip žmogus reaguoja į prisilietimą;
- ar spaudimas mažina, ar didina apsauginę reakciją;
- kaip keičiasi kvėpavimas;
- ar po darbo pagerėja judesys;
- ar pokytis išlieka žmogui atsistojus ir pradėjus judėti.
Vanduo ir fascijos: kur faktas, o kur per stiprus pažadas
Fascijų tarpląstelinėje medžiagoje yra vandens, todėl skysčių pusiausvyra organizmui svarbi. Dehidratacija gali pabloginti bendrą savijautą, didinti nuovargį, galvos skausmą ir fizinio krūvio sunkumą.
Tačiau teiginys, kad išgėrus daugiau vandens galima tiesiogiai „atklijuoti fascijas“, nėra pakankamai pagrįstas. Vanduo organizme paskirstomas sudėtingai, o audinių mechanines savybes lemia ne vien bendras išgerto vandens kiekis.
Normali hidratacija yra svarbi sveikatai, bet ji nėra savarankiškas fascijų gydymas. Taip pat nereikia savęs versti gerti neprotingai didelių vandens kiekių.
Daugeliui pažįstamas rytinis sustingimas gali sumažėti pajudėjus, sušilus ir atsigėrus. Tačiau pagerėjimą greičiausiai sukuria ne vienas veiksnys, o jų visuma:
- kūno temperatūros pokytis;
- judesio suaktyvintas audinių slydimas;
- pasikeitęs raumenų tonusas;
- nervų sistemos prisitaikymas;
- bendra organizmo hidratacija;
- sumažėjusi judesio baimė.
Todėl geriausia fascijų „hidratacijos praktika“ nėra vien vandens buteliukas. Tai normalus skysčių vartojimas kartu su reguliariu ir įvairiu judėjimu.
Kaip fascijos prisitaiko prie krūvio
Jungiamasis audinys prisitaiko lėčiau negu žmogus pajunta momentinį tempimo ar masažo poveikį. Po vienos procedūros gali greitai pagerėti judesio amplitudė ar sumažėti sustingimo pojūtis, tačiau tai dar nereiškia, kad per kelias minutes buvo iš esmės permodeliuota kolageno struktūra.
Ilgalaikiams audinių pokyčiams paprastai reikia laiko ir nuoseklios, tinkamai dozuotos apkrovos.
Fascijoms ir kitiems jungiamiesiems audiniams naudinga:
- įvairi judėjimo kryptis;
- palaipsniui didinamas tempimas;
- jėgos pratimai;
- ėjimas, bėgimas ar šuoliavimas, jeigu tai atitinka žmogaus būklę;
- pakankamas atsigavimas tarp krūvių;
- reguliari, o ne vienkartinė praktika.
Per maža apkrova neskatina kūno išlaikyti didelės audinių tolerancijos. Per didelė arba per greitai padidinta apkrova gali sukelti sudirginimą. Todėl svarbiausia yra ne kuo stipriau tempti, o palaipsniui didinti audinio gebėjimą priimti jėgą.
Tempimas – ne vien ilgesnio raumens kūrimas
Po tempimo žmogus dažnai iš karto gali pasiekti didesnę judesio amplitudę. Tačiau toks greitas pokytis nebūtinai reiškia, kad raumuo ar fascija tapo fiziškai daug ilgesni.
Trumpalaikį rezultatą gali lemti:
- sumažėjęs raumenų tonusas;
- padidėjusi tempimo tolerancija;
- pasikeitęs skausmo ar tempimo pojūtis;
- didesnis pasitikėjimas judesiu;
- laikinas audinių mechaninių savybių pokytis.
Tai nėra blogai. Judesio tolerancijos padidėjimas yra naudingas rezultatas. Tačiau norint, kad nauja amplitudė išliktų, ją verta panaudoti aktyviame judesyje.
Po pasyvaus tempimo galima atlikti kelis lėtus, kontroliuojamus judesius naujai pasiekiamoje amplitudėje. Taip nervų sistema mokosi, kad ši erdvė yra ne tik pasyviai pasiekiama, bet ir valdoma.
Randas – normalus kūno remonto rezultatas
Po operacijos, traumos ar nudegimo kūnas turi atkurti pažeistų audinių vientisumą. Randas nėra klaida. Tai būtinas remonto procesas, leidžiantis užverti pažeistą vietą.
Tačiau randinis audinys nėra visiškai toks pats kaip prieš traumą buvusi oda ar gilesni audiniai. Kolageno skaidulų išsidėstymas, elastingumas, jautrumas ir slydimas gali skirtis. Randas gali būti:
- jautrus;
- nutirpęs;
- kietesnis;
- mažiau paslankus;
- niežtintis;
- tempiantis atliekant judesį;
- prikibęs prie giliau esančių audinių.
Rando poveikis priklauso nuo jo vietos, gylio, operacijos pobūdžio, gijimo, infekcijos buvimo ir individualaus žmogaus polinkio randėti.
Nedidelis paviršinis randas ir randas po pilvo, krūtinės ar sąnario operacijos nėra tas pats. Po didele operacija pakitimai gali apimti kelis audinių sluoksnius, todėl darbas turi būti pritaikytas konkrečiai situacijai.
Kada galima pradėti dirbti su randu
Su randu galima pradėti dirbti tik tada, kai žaizda visiškai užgijusi. Neturi būti:
- atviros vietos;
- šašų;
- kraujavimo;
- skysčio tekėjimo;
- didėjančio paraudimo;
- ryškaus karščio;
- infekcijos požymių.
Tikslus laikas priklauso nuo operacijos ir gijimo. Kai kurių nedidelių žaizdų priežiūra pradedama po kelių savaičių, o po didesnių operacijų gali reikėti laukti ilgiau. Saugiausia vadovautis operavusio gydytojo, slaugytojo ar kineziterapeuto rekomendacijomis.
NHS rekomendacijose pabrėžiama, kad randą masažuoti galima tik visiškai užgijus žaizdai.
Pradėti reikėtų ne nuo stipraus spaudimo, o nuo:
- prisilietimo prie aplinkinių audinių;
- lengvų odos judesių skirtingomis kryptimis;
- nedidelių sukamųjų judesių;
- palaipsnio spaudimo didinimo pagal toleranciją;
- aktyvaus judesio, kuriame dalyvauja rando sritis.
Jeigu randas yra labai skausmingas, raudonas, karštas, patinęs, pradeda šlapiuoti arba staiga pasikeičia, pirmiausia reikalingas sveikatos specialisto įvertinimas.
Paviršinis randas ir vidinės sąaugos nėra tas pats
Kasdienėje kalboje įvairūs audinių tempimo pojūčiai dažnai pavadinami sąaugomis. Tačiau medicinine prasme po pilvo ar dubens operacijų galinčios susidaryti vidinės sąaugos nėra tas pats, kas mažiau paslanki oda ar paviršinis randas.
Gilių pooperacinių sąaugų negalima patikimai nustatyti vien palpuojant kūno paviršių. Taip pat nereikėtų žadėti, kad stipriu masažu jas galima „sulaužyti“.
Per didelis spaudimas po operacijos gali sudirginti jautrius audinius, todėl darbas turi būti atsargus ir suderintas su medicininėmis rekomendacijomis.
Masažu galima gerinti paviršinių ir prieinamų audinių toleranciją judesiui, mažinti jautrumą ir palaipsniui atkurti judėjimo pasitikėjimą. Tai yra realistiškesnis ir saugesnis tikslas negu bandymas jėga sunaikinti giliai esančias sąaugas.
Kaip masažas gali veikti fascijas
Masažas fascijas ir kitus minkštuosius audinius veikia keliais būdais. Mechaninis spaudimas gali laikinai pakeisti audinių įtampą ir slydimo pojūtį. Prisilietimas taip pat aktyvina jutiminius receptorius ir keičia nervų sistemos gaunamą informaciją.
Dėl to po procedūros žmogus gali pajusti:
- mažesnį skausmingumą;
- šilumą;
- laisvesnį judesį;
- sumažėjusį tempimą;
- geresnį kūno dalies jutimą;
- didesnį pasitikėjimą atliekant judesį.
Šie pokyčiai yra realūs, tačiau jų nereikėtų aiškinti vien tuo, kad specialistas mechaniškai „ištirpdė“ ar „perplėšė“ fasciją. Šiuolaikiniai manualinės terapijos mechanizmų modeliai rodo, kad procedūros poveikis gali būti mechaninių, jutiminių, neurofiziologinių ir psichologinių procesų derinys.
Naujesnė manualinės terapijos mechanizmų apžvalga nustatė, kad gali vykti periferiniai ir centrinės nervų sistemos pokyčiai, tačiau jų klinikinė reikšmė ir tikslus santykis dar nėra iki galo išaiškinti.
Stipresnis spaudimas ne visada reiškia geresnį rezultatą
Fascija yra atspari struktūra. Ji turi atlaikyti kasdienį raumenų darbą, kūno svorį ir dideles jėgas. Todėl nerealu manyti, kad kelias minutes spaudžiant rankomis galima tiksliai ir visam laikui permodeliuoti gilius jungiamuosius audinius.
Labai stiprus spaudimas gali sukelti mėlynes, papildomą uždegiminę reakciją arba sustiprinti apsauginį raumenų tonusą. Ypač atsargiai reikia dirbti su vyresniais žmonėmis, po operacijų, vartojant kraujo krešėjimą veikiančius vaistus arba esant padidėjusiam audinių jautrumui.
Veiksminga procedūra nebūtinai turi būti skausminga. Svarbesni klausimai yra:
- ar po darbo sumažėjo jautrumas;
- ar pagerėjo žmogui reikalingas judesys;
- ar žmogus gali laisviau kvėpuoti;
- ar sumažėjo apsauginė reakcija;
- ar rezultatas išlieka atsistojus ir pajudėjus.
Tikslas nėra nugalėti audinį. Tikslas – sukurti sąlygas, kuriose kūnas gali priimti daugiau saugaus judesio.
Masažas ir aktyvus judėjimas papildo vienas kitą
Pasyvus darbas ir aktyvus judėjimas audinius veikia skirtingai.
Masažas gali sumažinti jautrumą, pagerinti slydimo pojūtį ir laikinai padidinti judesio amplitudę. Tačiau aktyvus judėjimas moko kūną tą amplitudę valdyti ir panaudoti kasdienėje veikloje.
Praktinė seka galėtų būti tokia:
- Įvertinamas žmogui svarbus judesys.
- Atliekamas ramus manualinis darbas su ribota ar jautria sritimi.
- Tas pats judesys patikrinamas dar kartą.
- Jeigu judesys pagerėjo, žmogus jį kelis kartus atlieka aktyviai.
- Nauja judėjimo galimybė įtraukiama į ėjimą, pasilenkimą, rankos pakėlimą ar kitą funkcinę užduotį.
Tokiu būdu masažas nėra procedūros pabaiga. Jis tampa pasiruošimu judesiui.
Paprasta kasdienė fascijų judėjimo praktika
Fascijoms nereikia vieno stebuklingo pratimo. Joms naudinga judėjimo įvairovė.
Kasdien galima skirti kelias minutes:
Išsitiesti keliomis kryptimis
Pakelkite rankas, pasilenkite į šonus, lėtai pasisukite ir pakeiskite pėdų padėtį. Nesistenkite visų judesių atlikti maksimaliai.
Keisti tempimo kampą
Jeigu tempiate koją ar ranką, šiek tiek pakeiskite jos pasukimą. Taip audiniai gauna kelių krypčių apkrovą.
Sujungti kelias kūno dalis
Žengdami viena koja į priekį pakelkite priešingą ranką, pasukite liemenį ir ramiai iškvėpkite. Toks judesys primena kasdienes kūno grandines.
Naudoti naują amplitudę aktyviai
Po tempimo lėtai atlikite kelis kontroliuojamus judesius. Kūnas turi ne tik pasiekti padėtį, bet ir gebėti joje valdyti jėgą.
Dažniau keisti padėtį
Net gera padėtis tampa varginanti, jeigu joje išliekama per ilgai. Fascijų ir viso kūno sveikatai svarbiau ne viena ideali laikysena, o reguliarus jos keitimas.
Fascijos nėra atskira nuo žmogaus sistema
Fascijų būklės negalima atskirti nuo bendros žmogaus savijautos. Audinių jautrumui ir judėjimui įtakos turi:
- fizinis aktyvumas;
- ankstesnės traumos;
- miegas;
- stresas;
- nervų sistemos jautrumas;
- uždegiminės ir kitos ligos;
- mityba;
- normalus skysčių balansas;
- judesio baimė;
- kasdienės apkrovos.
Todėl vien fascijų masažas ne visada gali išspręsti problemą. Jeigu žmogus nuolat neišsimiega, patiria didelį stresą, nejuda arba kiekvieną dieną kartoja tą patį perkraunantį veiksmą, audinių jautrumas gali greitai sugrįžti.
Holistinis požiūris reiškia ne tai, kad fascijoms priskiriamos visos organizmo problemos. Jis reiškia, kad fascijos vertinamos bendrame žmogaus kūno ir gyvenimo kontekste.
Tikslas – ne „sulaužyti“, o grąžinti galimybę judėti
Fascijos iš tiesų jungia ir persmelkia visą kūną. Jos perduoda dalį mechaninių jėgų, leidžia audiniams slysti, dalyvauja jutiminėje informacijoje ir prisitaiko prie mūsų judėjimo.
Tačiau jos nėra mistinis tinklas, kurį reikia jėga „atklijuoti“. Jų būklei svarbūs reguliarus judėjimas, palaipsniui didinama apkrova, pakankamas poilsis, normalus skysčių balansas ir saugus prisilietimas.
Masažas gali tapti vertinga šio proceso dalimi. Jis gali sumažinti jautrumą, suteikti laisvesnio judesio pojūtį ir padėti žmogui drąsiau naudoti savo kūną. Tačiau ilgalaikis pokytis atsiranda tada, kai po pasyvaus darbo žmogus pradeda judėti ir naują galimybę įtraukia į kasdienį gyvenimą.
Tikslas nėra jėga permodeliuoti žmogų. Tikslas – saugiai grąžinti audiniams judėjimą, o žmogui – pasitikėjimą savo kūnu.
Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo, kineziterapeuto ar kito sveikatos priežiūros specialisto konsultacijos.
Informaciniai šaltiniai: Tarptautinis fascijų terminijos susitarimas, fascijų judrumo, propriocepcijos ir miofascinio skausmo apžvalga, fascijų įnervacijos sisteminė apžvalga, miofascinių grandinių ir jėgos perdavimo sisteminė apžvalga, manualinės terapijos mechanizmų apžvalga, NHS informacija apie randų priežiūrą.